Aštuntasis Architektūros [pokalbių] fondo ciklas pristato antropologinį žvilgsnį į architektūrą ir kartu kviečia patyrinėti architektūrą kaip socialinį reiškinį, atkreipti dėmesį į socialines jos atsiradimo priežastis, veikimą ir įtakas. Pirmiausia architektūra yra erdvės modeliavimas, o erdvė – esminis patirties matmuo, todėl svarbu suvokti, kokios konkrečios fizinės, juslinės, istorinės ar socialinės savybės mus supa bei perprasti, kaip jos verčia mus elgtis, judėti, jaustis ir mąstyti. „Erdvė“ nuo Dekarto Vakarų kultūroje suvokiama kaip abstrakti idėja. Ji įsivaizduota tarsi tąsi tuštuma, kuri gali būti pildoma įvairiais fiziniais ir socialiniais parametrais. Realybėje ši abstrakcija neegzistuoja, nes kiekviena reali erdvė neatskiriama nuo daugelio konkrečių savybių. Kartu su modernistinio mąstymo kritika, nukreipta prieš abstraktų ir universalų architektūros kaip formos ir funkcijos apibrėžimą,  pastaraisiais dešimtmečiais šiuolaikinėse erdvės studijose vis labiau įsigali „vietos“ terminas. „Vieta“ – tai konkreti, lokali, spalvota ir veikli erdvė, kuri riboja ar skatina, kontroliuoja ar įgalina, įkvepia ar slegia, taip pat ji gali būti triukšminga, guodžianti, džiugi ar tyli.
Susidomėjimas socialiniu erdvės vaidmeniu į architektūros studijas įtraukė ir socialinių mokslų disciplinas. Kaip viena ar kita vieta sukuriama ir kodėl ji vienaip ar kitaip veikia - bando atsakyti antropologiniai erdvės tyrimai. Šiame paskaitų cikle pakviesti pranešėjai iš skirtingų perspektyvų žvelgia į architektūrines vietas, nagrinėdami jų socialinę įvairovę, nusikaltimų geografiją, vaikų mobilumą, architektūros socialumą bei vaizduotės architektūrą – architektūros įvaizdžius fotografijoje.

Nors sąvokos „modernumas“ ir „paveldas“ turi kardinaliai priešingas reikšmes: pirmoji veržliai žvelgia pirmyn, o antroji siekia sustabdyti praeities akimirkas, šiandieninėje visuomenėje jos paradoksaliai egzistuoja drauge, kadangi paveldas nuolat jaunėja, o jo samprata kasdien grėsmingai plečiasi. Mūsų dienomis tapo sunkiau pasakyti ne kas paveldas yra, bet kas jis nėra bei nuspręsti kaip elgtis su moderniųjų laikų palikimu. 

Septintojo Architektūros [pokalbių] ciklo metu „Modernieji paveldai“ diskutuos apie aktualius moderniosios architektūros paveldo klausimus ir šiuolaikinio elgesio su paveldu problemas, gilinsis į „vertybės“ formavimosi mechanizmą ir daikto tapimo paveldu procesą. Šia tema penkiose paskaitose savo požiūrius išsakys penki pranešėjai: architektūros profesorius Hartmut Frank [Vokietija], eseistas Ernestas Parulskis [Lietuva], architektūros paveldo profesorius Miles Glendinning [Jungtinė Karalystė], fotografas Frédéric Chaubin [Prancūzija] bei architektūros istorikė, profesorė Anna Bronovitskaya [Rusija].  

Ciklo kuratoriai – Marija Drėmaitė ir Lukas Rekevičius.

Pokalbiai vyksta Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), Konstitucijos pr. 22, Vilniuje, ketvirtadieniais, nuo 20 val. Renginiai nemokami.

Kaip, kodėl, iš kur ir ko įkvėpta gimsta architektūra?

Architektūros kūrimo procesas yra labai dažnai pamirštamas ir nuvertinamas, tačiau tai vienas svarbiausių veiksnių kelyje į kokybišką architektūrą.

Vieni mėgsta eskizuoti, kiti mėgsta analizuoti; vieni yra racionalistai, kiti yra funkcionalistai. Nėra nei vieno visiems teisingo kelio, ir kartu visi keliai kažkam yra teisingi. Kaip gimsta pirmieji eskizai? Ar architektūra yra autorinis darbas? O gal kompiliacinė komandos idėjų sintezė? Ar svarbiau išraiška, ar architektūros kuriamas scenarijus? Love the context or f**k the context? Ar teisingesnis kūrybos kelias yra minutės kūrybinis impulsas; ar nuoseklus ir šaltas balanso ieškojimas ir radimas? Koks kelias nuo pirmojo eskizo iki galutinio rezultato? Ar vertybė yra tik gerai realizuotas pastatas?

Susipažinus su skirtingų filosofijų išpažinėjais (pranešėjais) galbūt pasidarys kiek aiškiau. Bet nebūtinai.

Ciklo kuratoriai – Aurimas Sasnauskas ir Lukas Rekevičius

Pokalbiai vyksta Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), Konstitucijos pr. 22, Vilniuje, ketvirtadieniais, nuo 20 val. Renginiai nemokami.