Žlugus posovietiniam blokui, o kartu ir valstybiniam socializmui, dauguma valstybių tampa posocialistinėmis, o po Antrojo pasaulinio karo valstybių planuoti ir jų lėšomis plėsti miestai tampa neoliberaliais. Socialinė įvairovė – urbanistikos ir miesto studijų klasikų vertinta kaip miesto esmė – mažėja, auga segregacija, kita vertus, įvairovė tampa paskutiniu urbanistikos mados klyksmu. Kyla klausimas, koks architekto vaidmuo šiame procese? Paskaitoje bus kalbama apie architektūrą kaip socialinę praktiką, sąveiką ir procesą. Taip pat bus kviečiama diskutuoti apie tai, kokią socialinę, urbanistinę, architektūrinę miesto raidos kryptį renkamės posocialistiniame Vilniaus mieste.