Ši paskaita pratęs „Pelkių paviljono“ – Lietuvos reprezentacijos 16-tojoje Venecijos architektūros bienalėje – pristatymo ciklą.

Ar pelkės gali pasiūlyti naujas vaizduotės formas? Vaizduotė niekada neturi materijos, bet visuomet įgauna formą. Iš esmės – tai plastiška grynosios formos galia, formos, kuri visada pasitinka materiją ir jai suteikia pavidalą. Ji veikia kaip pirmapradis mentalinės architektūros potencialas, užtikrinantis sceną tam, ką senamadiškai vadiname vidiniu gyvenimu.

Jei erdvės ir vaizduotės santykis yra pakankamai aiškus, tai laikas ir vaizduotė užmezga kur kas labiau komplikuotus ryšius. Dar Immanuelis Kantas atkreipė dėmesį, kad laiko negalime stebėti, todėl jį vaizduojame linija – kitaip negalėtume pažinti laiko matavimo vieneto. Nuolatos matuodami laiką erdve, kartu darome prielaidą, kad laikas teka pagal erdvės taisykles.

Vadinasi, mūsų erdviškumo ribos apibrėžia galimybes išvysti ateitį. Todėl galbūt ieškodami naujų būsimojo laiko formų, turėtume nukreipti savo vaizduotę į pamirštas terpes ir žengti į pilkuosius nežinomų erdvių paviljonus. Kitaip tariant, galbūt norėdami išvysti kitokią ateitį, turėtume – tarsi klaustrofobijos iškankinti Luiso Buñuelio „Angelo naikintojo“ herojai – išeiti iš mums pažįstamo kambario ir atsigręžti į neapibrėžties pelkynus, po kurių neskaidriais paviršiais teka radikaliausių vizijų šaltiniai.

Pokalbio pradžia lapkričio 9 d. 20:00 val.

Pokalbiai vyksta Nacionalinėje dailės galerijoje, Konstitucijos pr. 22, Vilniuje. Paskaita vyks lietuvių kalba. Renginys nemokamas.