Būstas (angl. housing) yra esminis infrastruktūros elementas, įgalinantis socialinę reprodukciją, ir dėka kurio įmanomas gyvenimas. Šiuolaikinis būstas atsidūrė mūšio lauke tarp neoliberalaus judėjimo, atakuojančios socialinę infrastruktūrą, ir visuomeninių (angl. grassroots) judėjimų, kovojančių prieš antisocialią organizaciją ir valdymą. Visame pasaulyje miestai išgyvena šiuos mūšius, dar vadinamus būsto krize (angl. housing crisis). Ilgą laiką menas buvo integrali neoliberalios valdžios ir politikos dalis, susijusi su „būsto regeneracija“. Tikimasi, kad menas sukurs socialines ir ekonomines vertes, atstatys stagnuojančias postindustrinių miestų ekonomikas, atgaivins bendruomenes, nepaisant mažo įrodymų kieko, kad menas gali atlikti bent vieną iš šių užduočių.

Paskaitoje Ana Vilenica nagrinės daugiasluoksnius socialinio meno prieštaravimus Europos periferijose. Šiandieninė meno rolė(s) būsto problemose yra naujausių kapitalizmo mutacijų, paverčiančių menus į kapitalo šaltinius, indikatorius. Tačiau galime aptikti daug atvejų, kai menai susivienijo su engiamais gyventojais, tapdami karingais bendrininkais kovose dėl būsto. Solidarumo principas buvo ir yra pagrindinė jėga meno politinėje plotmėje, kuriuo siekiama atgauti mūsų istorijas, statyti naujas socialines infrastuktūras ir palengvinti įgūdžių mainus / organizavimąsi būsto judėjimų viduje. Analizuodama situaciją Serbijoje, Vilenica išgrynins socialinio meno tipologiją ir atkreips dėmesį į nuolatinio pasidavimo ir išnaudojimo draskomą šiuolaikinį meną bei jo bandymus sukurti alternatyvius naratyvus ir naujas reprodukcijos formas be visuomenės.