2014-2015 m. Architektūros fondas įgyvendino projektą „Bundantis miegamųjų rajonų potencialas“, kurio metu architektai ir dizaineriai bendradarbiavo su Vilniaus daugiabučių rajonų bendruomenėmis, kurdami ir įgyvendindami intervencijas viešosiose mikrorajonų erdvėse. Idėjos autoriai Eglė Mikalajūnė ir Vytautas Buinevičius, dalyviai Vaiva Vaišvilaitė, Sandra Kanapeckaitė, Jurga Marcinauskaitė, Justina Christauskaitė, Laimis Valančiūnas ir kiti.

Idėja kilo rengiant koncepciją tarptautiniam meniniam-bendruomeniniam projektui „BLOKI“, kuris turėjo apvienyti daugiabučių rajonų bendruomenes įtraukiančias iniciatyvas šešiose Rytų Europos šalyse (projekto dalyviai Magyar Urbanisztikai Tarsasag (Vengrija), Architektūros fondas (Lietuva), Platform (Slovakija), Oberliht (Moldavija), Stowarzyszenie Fabrykancka (Lenkija), Društvu likovnih umetnikov Celje (Slovėnija) ir Goethe Institut). “Lietuviško projekto“ organizatoriai nusprendė bendradarbiauti su aplink kiemą arba laiptinę besitelkiančiomis bendruomenėmis, kurios jau turėtų tam tikrą įdirbį savarankiškai tvarkant viešąją erdvę greta namų, bet norėtų pratęsti veiklą kolaboruodamos su profesionalais. Po kurį laiką trukusių paieškų buvo nutarta dirbti su Asanavičiūtės g. 4 kiemu Karoliniškėse ir Taikos g. 75 pirmąja laiptine Justiniškėse.

I dalis: laiptinė

„Laiptinės projektui“ buvo suburta keturių žmonių komanda: kuratorė Eglė Mikalajūnė, dizainerė ir vadybininkė Vaiva Vaišvilaitė, interjero dizainerė Jurga Marcinauskaitė bei menininkė ir fotografė Justina Christauskaitė. Ieškota laiptinės, kuriai praverstų atnaujinimas, bet kurioje jau būtų matyti tam tikros namo gyventojų saviraiškos formos – atspirties taškas tolimesniam darbui. Kreiptasi į seniūnus ir seniūnaičius Šeškinėje, Justiniškėse, Viršuliškėse ir Naujininkuose, į „Beepart“ kultūros centrą Pilaitėje, apie projektą pranešta mikrorajonų „Facebook“ socialino tinklo paskyrose. Atsirado keturi pretendentai, iš jų kūrybinė komanda bendradarbiavimui pasirinko Taikos g. 75 devynaukščio pirmosios laiptinės bendruomenę. Kontaktas su ja buvo užmegztas, į skelbimą „Facebook“ socialinio tinklo paskyroje atsiliepus Dovilei Marčinskaitei – namo gyventojai nuo 2013 m. Savo konkurentus Šeškinėje, Justiniškėse ir Pilaitėje namas pralenkė keliais aspektais: laiptinės erdvumu ir gėlių gausa. Kiekviename namo aukšte augo gėlės, iš viso – 109! Kita vertus, namas tikrai “prašėsi” atnaujinimo – remonto jis buvo nematęs daugiau kaip 20 metų.

Kelių pradinių susirinkimų metu kūrybinė komanda susipažino su namo gyventojais, sužinojo apie ankstesnius bandymus renovuoti laiptinę, išgirdo istorijų apie namo praeitį, jo buvusius gyventojus, dabartinius kaimynų santykius. Gyventojų buvo paprašyta užpildyti anketas, kuriomis vėliau naudotasi rengiant viziją intervencijai. Kadangi atnaujinti visą laiptinę iš karto nesusidarė finansinių galimybių, buvo išsikelta užduotis sukurti dalinio atnaujinimo viziją, numatant, jog vėliau atnaujinimą gyventojai galėtų tęsti patys. Kaimynams sutarus, nuspręsta perdažyti labiausiai naudojamą, visiems svarbų pirmą aukštą. Antra visus aukštus vienijanti grandis turėjo būti liftas, tačiau šios minties atsisakius dėl praktinių priežasčių (lifto tvarkymas priklauso ją prižiūrinčiai įmonei), buvo priimtas kitas sprendimas – visuose aukštuose atnaujinti liftą supančią sieną. Kiekvienam aukštui funkcionaliai identifikuoti, ties liftu ir laiptais buvo nutarta įvesti numeraciją, pakabinant po skaitmenį iš patvarios laminuotos faneros. Nuo skaičių likusių išpjovos buvo pritvirtintos ties lifto iškvietimo mygtukais kaip dekoratyvūs elementai sienų apsaugai nuo purvo. Galiausiai, ant grindų ir palangių stichiškai sustatytoms gėlėms suprojektuotos trijų dydžių fanerinės lentynos bei atrinkti vieningo stiliaus vazonėliai – jų dėka kai kurie aukštai tapo panašūs į žiemos sodus.

Darbai atlikti keliais etapais: samdyti darbininkai paruošė ir perdažė numatytas sienas; tuo tarpu namo gyventojai ir kiti savanoriai pritvirtino skaičius, dekorus ir lentynas. Projekto įgyvendinimui buvo panaudota Lietuvos kultūros tarybos parama, tačiau dalis gyventojų sukruto tęsti remonto darbus ir už savo finansus. Sienas jau persidažė antras aukštas, jų pėdomis ketina sekti ir trečiasis, gyventojai vėl prakalbo apie langų keitimą.

„Su laiptine, su savo aukštu – ryšiai sutamprėję. Būtent su savo aukštu, nes mes pratęsėme [remontą]. Persidažymas vyko sutartinai, be jokių problemų, iškilo tik klausimas dėl langų keitimo - yra žmonių, kurie neturi pinigų. Tai paliksim pavasariui“. (Juozas, II a.)

„Dabar visokių dailininkų yra! Galima pakviesti grafiti menininkus: “Davai, dažyk čia! Ten sieną, ten sieną – ne tvoras dažyk, čia, viduj gali!“ Tokių vaikinukų pakvietus, galėtų būti labai gražu!“ (Vladimiras, IIIa.)

„[Rodydama į aukšto skaitmenį] Nuo šiol pas mus  - visąlaik "Kovo 8-oji"! Dabar tai jau tikrai – ir gėlės pražydo!... (Jūratė, VIII a.)

„Manau, kad projekte labiausiai pavykusi projekto dalis buvo gyventojų įtraukimas į darbų eigą. Vyrai, padedami žmonų ir vaikų tvirtino lentynėles ir dekoro elementus tiek savo, tiek kaimyniniuose aukštuose. Smagu buvo jausti tokią savitarpio pagalbos dvasią. Labiausiai problemiška, mano akimis, buvo vizijos kūrimo dalis. Nors gyventojų nuomonė nulėmė gana daug, manau, kad gyventojai į kūrimo procesą turėjo būti įtraukti labiau. Tam pritrūko laiko.“ (Kuratorė Eglė Mikalajūnė)

„Netikėčiausia man - tai, kad proceso metu bendraujant su gyventojais, dokumentacijoje ir galvoje tarsi savaime "nusipaišė" savita laiptinės ir jos bendruomenės istorija. Pasikartojantys motyvai, paplitusios nuostatos apie save ir aplinkinius, bendros erdvės naudojimo ir kaimynų santykių perspektyvas... Rodosi, gausi medžiaga darbams tęsti! (Dizainerė, viena iš vizijos kūrėjų Vaiva Vaišvilaitė).

Projektą remia: Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija