Nemunėlio Radviliškis – antroji „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ (KAD) stotelė, nedidelis miestelis, įsikūręs Lietuvos ir Latvijos pasienyje, dviejų upių – Apaščios ir Nemunėlio – santakoje. Birželio 27 dienos vakarą mus, keturių savanorių komandą, pasitiko aktyvi ir, kaip vėliau pastebėjome, itin vaikų mylima mokytoja Vaida. Dirbtuvių metu ji rūpinosi vaikais, mumis ir įvairiais organizaciniais klausimais bei entuziastingai dalyvavo viso proceso metu.

Tik atvykę pastebėjome, kad miestelis aktyviai tvarkosi: miestelio erdvės greitu metu bus apšviestos ir pavirs į poilsio, sporto ir žaidimo erdves. Vakare užsukę į parduotuvę buvome dar kartą maloniai nustebinti gyventojų pasitikėjimu mumis, nepažįstamais atvykėliais - nesuveikus kortelių nuskaitymo aparatui, pardavėja ramiai pasakė, kad atsiskaityti galime rytoj. Miestelio gyventojų ir vaikų palaikymas ir pagalba lydėjo visų dirbtuvėlių metu – visi neaiškumai, klausimai buvo sprendžiami ypač geranoriškai ir operatyviai.

Turėjome tik tris dienas, tad nuo ankstaus ryto kibome į darbus kartu su susirinkusiais vaikais ir jaunimu. Pradžia tradiciška: susipažinę ir visi kartu pastatę didžiają KAD palapinę, mažomis grupelėmis išsiskirstėme į ekskursiją. Dirbtuvėlių dalyviai mus vedė savo išmintais takais po jų mėgstamas vietas, pasakojo ką ir kur veikia laisvalaikiu. Sugrįžę į palapinę dalinomės pastebėjimais, mintimis ir idėjomis. Supratome, kad nėra dominuojančios susibūrimo erdvės, o visoms išsisklaidžiusioms erdvėms būdingi tie patys trūkumai: nėra vietų atsisėsti, pasisupti, bei labai trūksta apšvietimo. Diskutuojant išryškėjo, kad upė itin svarbi vasaros pramogoms, o mokyklos kiemas, nors ir tuščias, aktyviai naudojamas mokslo metų metu. Tai skatino galvoti apie transformuojamus ir mobilius baldus, pritaikomus skirtingose erdvėse skirtingais metų laikais.

KAD siekis – kuo labiau naudoti ar perdirbti turimas, vietines medžiagas. Aplink vykstančios statybos pasufleravo keletą idėjų. Sena sporto salės įranga, sandėliuojama mokyklos palėpėje, lėmė amfiteatro laiptų mokyklos kieme atsiradimą. Taip pat peržiūrėjome sandėlio turinį – seni mokykliniai suolai ir metalinės tvoros tiesiog prašėsi būti panaudojami.

Kol viena komandos dalis užsiėmė medžiagų ruošimu, kita kibo į objektų dizaino paieškas. Diskutuodami apsisprendėme išvalyti šiukšles iš upės pakrantės, tarp medžių pakabinti iš metalinių tvorų sukonstruotus hamakus ir virš jų įrengti elektros nereikalaujantį apšvietimą – nuleidžiamus stiklainius su žvakėmis, taip sukuriant romantišką poilsio zoną. Jau vaikščiojant pakrante gimė mintis, o gal veikiau pokštas, upėje pastatyti stalą su kėdėmis. Galvodami apie mobilius ir multifunkcinius baldus, susisiekėme su vietine lentpjūve (Aurelijaus Vileišio įmonė ir Darius Šatas), jos vadovai mielai sutiko mums pagelbėti ne tik statybinėmis paletėmis, bet ir papildomomis detalėmis – lentelėmis, vinimis.

Antrąją dieną konstravome, kalėme, dažėme, rišome, šveitėme, šlifavome, darėme klaidas, visi kartu jas taisėme ir vakare, visų džiaugsmui, pradėjo ryškėti rezultatai. Žibintų ir hamako kabinimą prie upės iš pradžių kiek nepatikliai stebėję vietiniai jaunuoliai noriai sutiko padėti – 3 metrų aukštyje ištempė trosus tarp medžių, padėjo pakabinti hamaką.

Trečiąją dieną kreivai kalamų vinių buvo vis mažiau, dažai dar šiek tiek tepliojo rūbus ir rankas, bet visi dirbo susikaupę ir darbai sukosi itin sparčiai – vėliau visi stebėjomės, kaip greitai išmokome ir ištobulinome gaminimo techniką. Vakarop, pabaigę visus darbus, susitvarkėme, pasipuošėme ir kartu su svečiais (o jų buvo daug) ėjome apžiūrėti ir aptarti nuveiktų darbų. Vos pristačius transformuojamus baldus ir jų galimybes, svečiai iš karto patys išbandė skirtingus baldų panaudojimo būdus. Keliaujant pakrante, visus objektus lydėjo plojimai ir pagyros, ant stalo upėje laukė tėvelių suruoštos vaišės. Vaikų akyse žibėjo džiaugsmas ir pasididžiavimas. Juk viskas, pradedant vietų pasirinkimu ir idėjomis, baigiant realiais darbais, padaryta jų rankomis. Besidalindami įspūdžiais patraukėme į mokyklos kiemelį, kuriame ant naujai suręstos pakylos visiems dainavo viena iš dalyvių, Goda.

Pasibaigus vakarui, įrankius sukrovėme į žaliąjį KAD autobusėlį ir jis jau kitą rytą iškeliavo į Panemunėlio geležinkelio stotį, kur viskas prasideda iš naujo – kita vieta, kiti savanoriai, kiti vaikai...

Nemunėlio Radviliškis, Biržų rajonas

2013 birželio 27-30 d.

REZULTATAS : Hamakai ir apšvietimas prie upės, sulankstomi krėslai/stalai ir amfiteatras mokyklos kieme iš palečių, stalas su kėdėmis upėje.

KOMANDA: Mantas Timaitis (kuratorius), Eglė Matulaitytė, Algimantas Neniškis, Emilija Juodytė.

VIETOS KOORDINATORĖ: Vaida Vaitaitytė.

DIRBTUVĖLIŲ DALYVIAI: Deimantė, Dominyka, Eglė, Eglė, Ema, Faustas, Goda, Greta, Ineta, Judita, Kasparas, Kristupas, Lukas, Lukas, Martyna, Odeta, Rasa, Rokas, Rugilė, Simona, Simona, Tautvydas, Vaida.

KAD’13 – „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ – tai pirmas „Architektūros [vaikų] fondo“ organizuojamas didelio masto projektas, vyksiantis vasaros atostogų metu, kuriuo norima atkreipti visuomenės, ypač vaikų, dėmesį į kasdienę žmogų supančią aplinką. Projektu siekiama parodyti, kad aplinka rūpintis, ją puoselėti ir keisti galima realiomis, daug materialių ir žmogiškųjų išteklių nereikalaujančiomis priemonėmis.

„Architektūros [vaikų] fondas“ – jau trečius metus gyvuojanti savanoryste paremta “Architektūros fondo” iniciatyva, kurianti ir įgyvendinanti architektūros edukacijos programas vaikams. Ją sudaro grupė jaunų architektų, architektūros studentų, mokytojų. Pagrindinis veiklos tikslas – mus supančios aplinkos suvokimo, kūrybiškumo ir asmeninės atsakomybės (pilietiškumo) ugdymas. Savanoriai organizuoja temines kūrybines dirbtuvėles vaikams.

Teksto autorė - Eglė Matulaitytė

Projektą finansuoja ES programa „Veiklus jaunimas“ ir LR Kultūros ministerija