Céline Baumann - Augalų Parlamentas
Tarp pastatų: Kraštovaizdis, Viešoji Erdvė, Aplinka
Augalų karalystė iš tiesų yra respublika, o augalų parlamentas gamtai suteikia galimybę turėti savo interesus atstovaujančią instituciją. Žiūrėdamas į viską iš besikertančių perspektyvų, jis suteikia botanikos pasauliui balso teisę ir sprendžia rasinius, lyčių lygybės, normatyvumo bei lygiaverčio politinio ir socialinio į(si)traukimo klausimus. Ši institucija atveria post-antroposceninę refleksijų erdvę bei kritiškai ginčija materijos ir intelekto atskirumą teigiančią nuomonę, kuri vertina augalijos pasaulį vien tik kaip vartojamą produktą. Augalų parlamentas entuziastingai nagrinėja medžių, krūmų, gėlių ir žolelių galią įkvėpti darbams, suteikti alternatyvių būdų projektuoti bei veikti skirtinguose masteliuose - nuo didelės teritorijos ar viešųjų erdvių, iki privataus sodo.
Céline Baumann yra kraštovaizdžio architektė iš Prancūzijos savo veiklą vykdanti Bazelyje, Šveicarijoje. Jos vardu besivadinanti studija dirba urbanistikos, kraštovaizdžio architektūros ir parodų dizaino srityse. Žiūrėdama per besikertančių perspektyvų prizmę bei įtakota interaktyvios žmonijos ir gamtos ekologijos idėjų, kraštovaizdžio architektė siekia kurti dinamiškas atviras erdves. Baumann kūrybinės veiklos taip pat papildomos kraštovaizdžio architektės vykdomais tyrimais, leidžiančiais tyrinėti kolektyvines gamtos vertes bei jų poveikį žmonėms.
Baumann studijavo Akademie van Bouwkunst Amsterdame ir Ecole du Paysage de Versailles, Prancūzijoje, kur 2010 baigė kraštovazdžio architektūros magistro kursą su pagyrimu. Ji yra Future Architecture aliumnė, Akademie Solitude draugijos narė, bei buvo apdovanota jaunimo prizu, kurį skyrė Tarptautinės Kraštovaizdžio Architektų Federacijos Europos padalinys. Kraštovaizdžio architektės darbai buvo pristatyti Oslo Architektūros Trienalėje, Karališkoje Menų Akademijoje Londone, ETH universiteto architektūros fakultete Ciuriche, Švedijos Žemės Ūkio Mokslų Universitete Alnarp ir Architektūros ir Dizaino Muziejuje Liublianoje.
Besiremdama savo gyvenimiška patirtimi kaip vietinės kultūros mokslininkė, mama ir moteris, Kimmerer rodo kaip kitos gyvos būtybės - astrai ir paprastosios rykštenės, braškės ir moliūgai, salamandros, dumbliai ir vandeninė monažolė - mums suteikia naudingų pamokų net tuomet, kai pamirštame kaip įsiklausyti į jų balsus. Aprašydama platų spektrą apimančias savo refleksijas - nuo Turtle Island atsiradimo istorijos iki jėgų, kurios naikina šią trapią vietą šiandien - autorė kontekstualiai formuluoja pagrindinį savo argumentą: jog platesnės ekologinės savimonės įgalinimas reikalauja glaudžių žmonijos ryšių su mus supančiu gyvuoju pasauliu pripažinimo. Tik tuo atveju kai sugebėsime išgirsti kitų būtybių kalbas, galėsime geriau suvokti žemės dosnumą, ir pavymui jai teikti savo pačių dovanas.
